žaidimas "gal žinai?"

Nepaneigsi – vaikams patinka slėpynės. Jie patys slepiasi ir viską slepia: telefonus, raktus, žaislus... Kodėl tuo nepasinaudojus, mokantis baldų, kūno dalių ir kitokių objektų pavadinimų? Taigi kai vaikas paslepia žaislą, sakykite „Kur dingo žaislas? Tuk, tuk, tuk, kėdute, gal tu matei? (sakydami pabeldžiate į kėdę, kad vaikas suprastų, į kokį objektą kreipiamasi). Tuk, tuk, tuk, staliuk, gal tu matei žaislą?“ Taip klausinėkite tol, kol vaikas iš to džiaugsmo, kad tik jis vienas žino, kur žaislas, ištrauks paslėptą daiktą. Vienu metu geriausia „paklausti“ trijų-keturių daiktų – tada vaiko galvelėje lieka pavadinimai. Po kurio laiko vaikutis pats paslėpęs daiktą bels į stalą, grindis ar kojinę.

Žaidimas "padainuokim iš vaizdų"

Pasidarykite kartonines korteles su objektais, apie kuriuos yra dainų, pvz., boružė (G. Karaliūnaitės „Boružėlė septyntaškė“), namelis (Telebimbam „Namelis“), suknelė (Telebimbam „Mamos suknelė“), voras (Telebimbam „Voras“) ir t.t. Senuose žurnaluose tikrai rasit daug paveikslėlių. Ant kiekvienos kortelės parašykite pirmąją objekto raidę arba visą žodį. Visas korteles sudėkite į vieną kokį nors daiktą, kurį jūsų vaikas visada galėtų pasiekti (mašiną ar maišą). Kai vaikas ima namelio kortelę, dainuokite namelio dainą, kai lapės kortelę – lapės. Galite dainomis paversti net eilėraštukus, pvz., „Uti ti ti šalta/ skundžiasi ruduo/ kas pasius man paltą/ kas kepurę duos“, jei kortelės objektas yra paltas arba kepurė. Šio žaidimo esmė – kartojimas. Pati paveikslėlius pradėjau savo mažajai rodyti ir sieti su dainomis jau labai anksti, kai jai buvo vos keturi mėnesiai. Dabar ji išgirdusi kalbant apie televizorių, suknelę, namą ir pan., atneša reikiamą kortelę ir sako „lia lia lia“, knygoje pamačiusi boružę ar kitą pažįstamą objektą, neša kortelę su tuo objektu. Kam reikia užrašyti kortelėje pavadinimus? Kad vaikas matytų ne tik vaizdą, bet ir spausdintą žodį, juk nuo to ir prasideda mokymasis skaityti.